Istorijos, kurių nerasite dokumentuose: pokalbis su ilgamete darbuotoja, Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vedėja Rūta Šimule
Rūta Šimulė darbą Lietuvos valstybės istorijos archyve pradėjo 1984 metais. Ji dirbo lūžių laikotarpiais – Nepriklausomybės atgavimo, technologijų atsiradimo archyve ir dokumentų skaitmenizacijos pradžios metais. Nors dokumentai archyve nesikeičia, darbą ir jo vidaus procesus neišvengiamai veikia išorės aplinka. Archyvas, kokį jį pažįstame dabar – toks buvo ne visada. Todėl nepaprastai vertingos yra patirtys archyvo ilgamečių darbuotojų, kurie turėjo progą dirbti permainų metais ir prisidėti prie pokyčių.
Šiuo pokalbiu ne tik norime praverti duris į archyvo vidinį gyvenimą ir čia vykstantį kasdienį darbą. Tebūnie šios istorijos užrašymas taip pat padėka Rūtai Šimulei, Lietuvos valstybės istorijos archyvui pašventusiai visą profesinį gyvenimą. Išdirbusi 42 metus, archyvo duris ji užvėrė spalio 16 d. Archyve Rūtos praleistoms darbo valandoms prilygti gali tik 1866–1915 m. tuomečiame Senųjų aktų archyve dirbęs ir jam vadovavęs Janis Sprogis. Pavyzdinė darbo etika ir pagarbus požiūris į žmones ir dokumentus – tai istorija ir patirtis, kurią norime perduoti ateities kartoms, esantiems ir būsimiems archyvo darbuotojams, taip pat ir šio teksto skaitytojams, archyvo lankytojams.
Kaip prasidėjo Jūsų kelias į archyvą? Kas paskatino pasirinkti istorijos studijas ir archyvistikos specializaciją?
Rinkdamasi studijas, nenorėjau studijuoti su matematika susietų dalykų. Dalyvaudavau matematikos, fizikos ir chemijos olimpiadose, pasitaikė ir prizines vietas užimti, bet tiksliesiems mokslams meilės nejutau. Istorijos studijų link lemtingai pastūmėjo mokykloje sutiktų dviejų žmonių charizma – nepaprastai puikios istorijos mokytojos ir klasės auklėtojo. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete mokslas sekėsi gana neblogai, netgi padidintą stipendiją teko laimė gauti. Tais laikais trečiajame kurse prasidėdavo tokios specializacijos – TSKP istorija, Tarybos Sąjungos istorija, Lietuvos istorija, muziejininkystė, ekskursijų vadovai, archeologija ir archyvistika. Ir mane tiesiog suintrigavo - kas tie archyvai? Kas yra archyvistika? Tuo metu archyvus sunkiai įsivaizdavau, todėl tiesiog buvo smalsu sužinoti.
Po universiteto baigimo pagal paskyrimą į konkrečią įstaigą buvo privaloma atidirbti trejus metus ir tik tada galėjai rinktis kitą darbovietę. Aš gavau paskyrimą į tuo metu buvusią Archyvų valdybą, o iš ten mane nukreipė į Istorijos archyvą. 1984 metų rugpjūčio 1 dieną prisistačiau archyvo direktoriaus pavaduotojui Genadijui Supranovičiui. Tačiau paaiškėjo, kad archyve laisvų etatų nėra, o mane, atėjusią su paskyrimu, buvo privaloma priimti, todėl archyvo vadovybė rado kompromisinį variantą – pavaduoti skaityklos darbuotojus.
Kai kas nors paklausdavo „Kur dirbi?“, po mano atsakymo „Dirbu istorijos archyve“ sekdavo ilga pauzė, pašnekovo akyse atsirasdavo didelė nuostaba ir išsprūsdavo atsargi, kad neįžeistų, frazė: „Turbūt labai įdomu“. Ir matydavai žmogaus veide, kad jis visiškai neįsivaizduoja, kas tas „archyvas“, ką ten žmonės veikia, arba turi susikūręs įspūdį, kad archyvas yra tamsus rūsys, su spingsule kokia nors ir kad archyvistas yra toks pilkas dokumentais apsikrovęs ir juos iš vienos vietos į kitą dėliojantis žmogelis.
Ar prisimenate pirmąsias darbo dienas archyve? Kaip sekėsi įsilieti į archyvo veiklą ir susipažinti su jo fondais?
Tai, ką studijavau universitete ir tai, su kuo susidūriau, pradėjusi dirbti, buvo du visiškai skirtingi dalykai. Pirmomis dienomis nagrinėjau medinėje dėžutėje sudėtas korteles su archyve saugomų fondų pavadinimais, stebėjau, kaip skaityklos darbuotojas bendrauja su skaitytojais, kaip juos konsultuoja. Žinoma, ir skaitytojų tuo metu buvo mažai - skaitykloje apsilankydavo po 5-6 žmones per dieną. Pagrindiniai lankytojai buvo Istorijos instituto, Paminklų restauravimo konservavimo instituto, Dailės akademijos, kitų mokslo įstaigų darbuotojai. Norint patekti į skaityklą, iš darbovietės reikėjo pateikti su nurodyta informacijos rinkimo tema tarpininkavimo raštą kaip įrodymą, kad esi vienos ar kitos įstaigos darbuotojas. Susidomėjusių genealoginiais tyrimais tuo metu nebuvo, nes patekti į skaityklą individualiai, be tarpininkavimo raštų šansų nebuvo.
Pagrindiniai skaityklos lankytojai buvo istorikai - Antanas Tyla, Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius, Mečislovas Jučas, Vytautas Merkys, Edmundas Rimša, Elmantas Meilus, Julija Racevičienė, Aušrelė Racevičienė, Rasa Dičiuvienė, Jūratė Valužytė, Rūta Janonienė ir kiti.
Atminty išliko be galo nuostabus ir turiningas kavos pertraukėlių laikas, kai teko laimė kartu dažniausiai su Antanu Tyla, Edmundu Rimša, Algirdu Baliuliu, Elmantu Meilumi ir Romualdu Firkovičium eiti į netoli archyvo devynaukščiame name įsikūrusią kavinukę. Labai įspūdingos kavinės šeimininkės gaminamos tobulos kavos skonis išlikdavo visą likusią dienos dalį. Klausėme jos, ką ji įdeda į kavą, kad jos toks nepakartojamas ilgai išliekantis skonis, tai atsakė – „Tik meilės po trupinėlį“.
Su garbiaisiais istorikais kavos gėrimo metu kalba dažniausiai sukosi apie įvairiausius istorinius dalykus, archyvo fondus. Įdėmiai klausiausi ir gaudžiau jų mintis – būtent tos kavos pertraukėlės padėjo man suvokti archyvo specifiką, suprasti fondų struktūrą ir susigaudyti sudėtingiausiuose archyviniuose reikaluose. Būtent tada supratau esminį dalyką, lydėjusį mane visus darbo archyvo skaitykloje, o ir vėlesniu laikotarpiu, metus – su skaityklon atėjusiais žmonėmis privalai elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Kiek aš savo žinių, pastangų ir šilto bendravimo įdėjau, tiek gaudavau iš jų atgal, gal ir dvigubai, trigubai, keturgubai.
Mano archyvinio darbo pradžioje Istorijos institutas rengė Lietuvos magdeburginių miestų privilegijų ir aktų rinkinį. Profesorius Antanas Tyla įkalbėjo mane prisidėti prie dokumentų ruošimo, t.y. skaityti ir perspausdinti Lietuvos Metrikos mikrofilmuose esančias Jurbarko, Joniškio ir Veliuonos įvairias privilegijas ir aktus. Šių laikų terminais kalbant – transkribuoti dokumentus iš ranka rašyto į spausdintą tekstą. Vienintelis tų laikų transkribavimo įrankis buvo spausdinimo mašinėlė. Man tai buvo didžiulis iššūkis – skaityti dokumentus lenkų kalba, kai iki tol su šia kalba visiškai nebuvau susidūrusi. Esu kilusi iš Žemaitijos, kur mano gyvenamojoje aplinkoje nėra tekę girdėti kalbant lenkiškai. Tačiau gyvenimas privertė išmokti, o ir kolegė Halina Šimanel labai prisidėjo – ji mane mokė kalbėti lenkiškai, o aš ją – žemaitiškai. Įgyta patirtis pravertė ir vėliau, renkant vietovardžius iš XVIII-XIX amžiaus dokumentų Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kalbotyrininkės Vitalijos Maciejauskienės rengiamam vietovardžių žodynui.
Kitas iššūkis buvo po dokumentų „transkribavimo“, visų klaidų ištaisymo ir galutinio suredagavimo, tekstus paruošti pateikimui į spaustuvę. Spausdinimas mašinėle buvo tikras kantrybės, dėmesio ir susikaupimo išbandymas – spausdinant nebuvo galima padaryti nė vienos klaidos, o netyčia ją padarius – reikėjo visą tekstą spausdinti iš naujo – taisymai buvo negalimi. Pasitaikydavo tą patį lapą spausdinti tris, o kartais ir daugiau kartų.
Kokį prisimenate archyvo kolektyvą ir darbo atmosferą pirmaisiais metais?
Pirmosios dienos buvo slogios, sunkiai priėmiau tylų ir apniukusį buvimą archyve. Jeigu ne skaitytojai, būčiau po privalomo trijų metų atidirbimo išėjusi, juo labiau, kad ir pasiūlymų dirbti kitur buvo. Bet po truputį suartėjau su visu kolektyvu, padėdavom vieni kitiems, kolegos negailėdavo patarimų ir pamokymų.
Darbuotojų archyve tuo metu kartu su valytojomis ir apsaugos darbuotojais dirbo apie 60. Išliko puikiausi prisiminimai apie neišsemiamo humoro žmogų – apsaugos darbuotoją Julių Žitkevičių. Ta diena, kai atėjus į archyvą pamatydavai jį, sėdintį prie budėtojų stalo, būdavo kažkokia kitokia – jis kiekvienoje situacijoje gebėjo rasti humoro gyslelę, išsklaidydavo pačią blogiausią nuotaiką, kad net prieblandos atmosfera archyve nušvisdavo. Turėjome ir archyvo Generalinį direktorių – rūbininkę Grasildą Kerelienę, kuri visada apie visus žinojo viską – dėl to ir nusipelnė tokių garbingų „pareigų“. Teko išklausyti jos priekaištų, kad telefonu (tada visiems darbuotojams buvo skirtas tik vienas vestibiulyje budinčiajam priskirtas telefono aparatas) kalbu žemaitiškai, nes ji negali nieko suprasti. Kolektyvas gana draugiškas buvo, naujametinius renginius su kaukėmis, muzika ir šokiais rengdavome.
Kaip per visus darbo metus keitėsi Jūsų darbo pobūdis ir atsakomybės?
Skaitykloje dirbau nuo 1984 metų, iš pradžių buvau pavaduojanti darbuotoja, vėliau tapau atsakinga už archyvo skaityklą – skaityklos vedėja. 2011 metų pabaigoje pradėjau dirbti Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vedėja. Vis tik dokumentus konkursui į šias pareigas pateikiau paskutinės dokumentų padavimo dienos paskutinę valandą - niekada neturėjau ambicijų „vadovauti“ kažkam, todėl nebuvau tikra, ar man reikalingos šios pareigos.
Jūsų profesinio kelio pradžia siekia sovietmetį. Kokie apribojimai tuomet buvo taikomi archyvo lankytojams? Galbūt prisimenate su tuo susijusį nutikimą?
Archyvas ne visada buvo toks atviras, kaip yra dabar. Kai kurie fondai buvo skaitytojams neprieinami net ir su tarpininkavimo raštais. 1986-1989 metais buvo išslaptinta ir bendram naudojimui pateikta daugiau kaip 20 įvairių su policijos, žandarmerijos ar teismais susietų fondų ar atskirų apyrašų.
Be jau minėtų tarpininkavimo raštų iš darboviečių sovietmečiu buvo dar vienas šių dienų akimis žiūrint nesuvokiamas dalykas - iš užsienio atvykusius skaitytojus buvo privaloma pasodinti atskirame kabinete, o ne bendroje skaitykloje. Matyt dėl to, kad „klestinčios“ sovietijos skaitytojams darbinės atmosferos užsieniečiai negadintų pasakojimu apie „supuvusius“ vakarus... Buvo tokia iš Lenkijos atvykusi tyrėja, aš ją nuvedžiau į atskirą kabinetą, atnešiau bylas. Buvo penktadienis. Tą vakarą po darbo, užrakinusi skaityklą, išvykau traukiniu į Kauną ir tik ties Palemonu prisiminiau, kad tą užsienietę tyrėją palikau dirbančią atskirame kabinete. Vėliau archyvo budintis pasakojo, kiek siaubo apturėjo, kai vėlai vakare išgirdo besiveriančių durų girgždesį, tylų batų šlepsenimą ir iš tamsos išnyrančią visą juodai apsirengusią ir dar lenkiškai kalbančią moterį. Ji pasakojo, kad analizuodama dokumentus prarado laiko nuovoką, o, kadangi niekas jos neieškojo ir nieko jai nesakė, ramiai dirbo toliau, kol beveik vidurnaktis atėjo.
Prisimindama darbą skaitykloje, kokius pokyčius pastebėjote po Nepriklausomybės atkūrimo? Kaip keitėsi lankytojų skaičius ir jų poreikiai?
Be galo sunkus periodas buvo, kai 1991 metais prasidėjo žemės grąžinimo reforma ir kilo didžiulio susidomėjimo savo praeitimi banga. Jeigu iki to laikotarpio skaitykloje apsilankydavo 10 žmonių – tai jau būdavo daug. Prasidėjus minėtiems pokyčiams skaitykloje sulaukdavome jau po 80-90 žmonių per dieną. Prie archyvo durų, dar gerokai iki atsidarant archyvui, rikiuodavosi gyva į skaityklą norinčių patekti žmonių eilė.
Žemės grąžinimui reikėjo įrodyti giminystės ryšį, todėl į archyvą žmonės ateidavo ieškoti savo tėvų ar senelių gimimo, santuokos įrašų. Daugelis iš jų lankydavosi skaitykloje pirmą kartą, ir tai būdavo pirmas jų susidūrimas su dažniausiai rusų kalba ranka rašytais dokumentais. Iššūkis buvo išaiškinti dokumentų užsakymo seką, paaiškinti, kokiuose fonduose, kokiuose apyrašuose ieškoti reikalingų bažnyčių metrikų knygų, kaip užsakyti dokumentus, kaip skaityti, buvo daug prašymų padėti perskaityti dokumentus...
Tuo pat metu dar kilo ir susidomėjimas savo praeitimi – daug žmonių ateidavo į archyvą ieškoti savo šaknų. Susikūrė individualios įmonės, užsiimančios genealoginias tyrimais. Jokių skaitmenintų dokumentų nebuvo, metrikų knygos net nebuvo mikrofilmuotos, o visi kabineto kampai, stalai, lentynos buvo apkrautos skaitytojų užsakytomis originaliomis bylomis. Deja, dėl itin intensyvaus naudojimo sparčiai blogėjo metrikų knygų būklė, todėl buvo imtasi priemonių kuo skubiau juos mikrofilmuoti.
Atslūgus žemės grąžinimo pikui, skaitytojų skaičius šiek tiek sumažėjo, tačiau per dieną vis dar apsilankydavo apie 50 žmonių. Dabar sulaukiame 20-30 žmonių per dieną, taigi skaitytojų sumažėję vienareikšmiškai. Kai dokumentai tapo prieinami internete, didelei daliai genealogija besidominčių žmonių atkrito poreikis fiziškai atvykti į skaityklą. Dabar daugiausia lankosi istorikai, kultūros paveldo istorikai, taip pat daug atvykstančių iš užsienio.
Per Jūsų darbo metus archyvas labai pasikeitė. Kokius pokyčius laikytumėte reikšmingiausiais?
Reikšmingiausias pokytis – technologijos. Kai pradėjom dirbti, didžiausia iš technologijų buvo spausdinimo mašinėlė, kuri ir taip ne kiekvienam buvo prieinama. Archyvo direktorius Domas Butėnas rengė spaudai leidinį „Academia et Universitas Vilnensis: Vilniaus universiteto steigimo dokumentai“ (2004), o man buvo pavesta lotynišką tekstą atspausdinti tinkamą pateikti spaustuvei – panašiai, kaip teko ruošti magdeburginių miestų privilegijas. Spausdintame tekste negalėjo būti jokių taisymų. Pamenu, kartą teko tą patį lapą perspausdinti net kelis kartus. Taip besidarbuojant atėjo ir vidurnaktis. Namo grįžti jau buvo per vėlu – troleibusai nebevažinėjo. Tad teko nakvoti archyve, direktoriaus kabinete ant sofos, užsiklojus archyviniu chalatu. O ryte, niekam nieko nesakiusi, tiesiog „atėjau“ į darbą.
Iki 2017 metų archyvas buvo įsikūręs Gerosios Vilties gatvėje. Tų metų sausio–kovo mėnesiais vykęs kraustymasis į Mindaugo gatvę tapo didžiuliu iššūkiu siekiant apsaugoti dokumentus nuo nepalankių žiemos oro sąlygų. Bet dar didesnis iššūkis teko man, turėjusiai apskaičiuoti fondų išsidėstymą naujose saugyklose, kurios buvo įrengtos ir pritaikytos ne Istorijos archyvo dokumentams. Tiek saugyklos, tiek skaityklos ar ekspozicijų erdvės Mindaugo gatvės pastate buvo įrengiamos kito archyvo poreikiams, ir tik jau pabaigus statybas buvo sugalvota į jį perkelti būtent Istorijos archyvą. Teko matuoti bylų įvairiausius parametrus, kad jos pagal aukštį, plotį, o kartais ir svorį sutilptų į skirtingo pločio stelažų lentynas. Deja, šis archyvo perkraustymas paliko ir itin nemalonių prisiminimų iš bendravimo su administracija bei kai kuriais kolegomis, kai reikėjo skubiai spręsti kritines situacijas ir kai sulaukdavau ne pagalbos, o keistų trukdymų. Bet tegu tai lieka kiekvieno jų sąžinėje...
Kokie darbai vyksta už archyvo saugyklų durų, kurių lankytojai paprastai nemato?
Tapus skyriaus vedėja, teko susidurti su nauja realybe – suvokti tai, kad faktiškai kiekviena skyriaus veiklos sritis yra reglamentuota įvairių teisės aktų. Pavyzdžiui, yra reglamentuota visa tvarka, kaip turi vykti skaityklos darbas – kokios bylos gali būti išduodamos ir per kiek laiko, kaip skaitytojai turi būti užregistruojami, kokios formos užsakymams turi būti. Teisės aktais nustatyti dokumentų saugojimo reikalavimai - juose numatyta, koks turi būti stelažų žymėjimas, kokia turi būti topografija ant stelažų, koks turi būti apšvietimas, temperatūros ir drėgmės režimai. Jau nekalbu apie dokumentų apskaitos tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl pirmiausia reikėjo išstudijuoti visus dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus veiklos sritis reglamentuojančius teisės aktus, žinoti įvairiausius niuansus, kad ir pati nesuklysčiau, ir kitam galėčiau patarti.
Lankytojams nematomi dalykai yra dažniausiai susiję su bylų paruošimu. Labai dažnai žmogui sunku suvokti kaip dokumentas jam patenka. Yra tekę sulaukti raginimo tiesiog „nueiti į tą savo sandėlį ir atnešti“ užsakytas bylas.
Ar pasitaiko atvejų, kai archyvo apyrašuose bylos pažymėtos kaip dingusios? Ką iš tiesų reiškia toks įrašas?
Apyrašuose kaip dingusios pažymėtos bylos (šalia kurių yra anspaudas rusų kalba „vybylo“) – tai bylos, kurių archyvas saugojimui tiesiog negavo. Pavyzdžiui, taip yra su kai kuriais teismų fondais. Kai į archyvą pateko šių įstaigų bylos, dalį jų kaip bevertes ir nereikšmingas pačios įstaigos jau buvo sunaikinusios, bet tų bylų pavadinimai pačių įstaigų sudarytuose apyrašuose išliko įtraukti. Tikrinant į archyvą nuolatiniam saugojimui priimtas bylas, šalia negautų teko dėti jau minėtą antspaudą.
Ar tarp daugybės archyve saugomų dokumentų turite mėgstamiausią fondą, kuris Jums atrodo ypač įdomus?
Vienareikšmiškai – fondas Nr. 1135 „Vilniaus mokslo bičiulių draugija“. Tai yra įdomiausias, įvairiapusiškiausias fondas. Dirbant skaitykloje teko nuodugniai išsinagrinėti visus 24 šio fondo apyrašus tam, kad galėčiau lankytojams pateikti reikiamą informaciją apie šiame fonde esančius dokumentus.
Per savo profesinį kelią tikriausiai patyrėte ne vieną netikėtą ar įsimintiną situaciją. Kokie nutikimai Jums labiausiai įstrigo atmintyje?
Išlikę atminty atvejai, kai sužinojimas apie savo bajorišką kilmę gali pakeisti žmogų. Viena moteris, kukli ir paprasta, benagrinėdama savo šeimos metrikas, pamatė, kad yra kilimo iš bajorų. Padėjau jai surasti bajoriškuose dokumentuose jos šeimos genealoginį medį ir kilmės dokumentus. Kitą dieną į skaityklą atėjo su skrybėle, puošta povo plunksna, lapės apykakle, net žvilgsnis, eisena buvo pasikeitę.
Kitas žmogus sužinojęs, kad protėviai yra iš bajorų, pateikė užsakymą dokumentams gauti, kuriame tarp jo vardo ir pavardės jau buvo įterpta dalelytė „de“. Yra buvę ir atvirkštinių dalykų – atėję su viltimi, kad yra bajorų kilmės, staiga sužino, kad yra iš valstiečių. Po tokios naujienos, deja, giminės praeitis pasidarė nebeįdomi.
Na, o dabartiniais laikais lankytojai kartais nustebina ir netikėtais lūkesčiais – kad, pavyzdžiui, užsakytas bylas kurjeris pristatys į namus.
Kokias žinias ir asmenines savybes laikytumėte svarbiausiomis geram archyvistui?
Dirbant su dokumentais, pirmiausia privaloma besąlyginė pagarba dokumentui. Tada visa kita - istorinės, geografinės žinios, įvairių su konkrečiu darbu susietų reikalavimų žinojimas, atidumas, kruopštumas, kantrybė, gebėjimas analizuoti dokumentą, gal kartais reikalinga ir tam tikra nuojauta. Dirbant su lankytojais – pirmiausia reikalingas didelis žinių bagažas apie archyve saugomus dokumentus. Atida ir dėmesys žmogui, empatija jam turi būti svarbiausi dalykai - įeiti į atėjusio žmogaus padėtį, suprasti ir jo akim pažiūrėti - ypač kai žmogus ateina į archyvą pirmą kartą. Visuomet tai buvo mano aukščiausiai keliamas prioritetas skaityklos darbuotojams.
Ką patartumėte žmonėms, kurie pirmą kartą ketina ieškoti informacijos archyve ar pradėti savo šeimos istorijos tyrimą?
Pirmiausia visuomet reikia padaryti namų darbus. Besidomintiems šeimos praeities dokumentais – bent jau žinoti kilmės vietą, susirinkti informaciją iš savo vyresnių giminaičių. Kitomis temomis bandantiems ieškoti informacijos pirmiausia reikėtų ne iškart griebtis analizuoti pirminius šaltinius, o pirmiausia pasidomėti – gal jau yra parašytų straipsnių, knygų reikalinga tema. Bet neturėtų būti daroma ir taip, kad žmogus, nėra lankęsis archyve, o rašomuose straipsniuose teikia nuorodas į archyve saugomus dokumentus. Tokiais atvejais akivaizdžiai pasinaudojama kitų istorikų atrastais ir aprašytais šaltiniais.
Dokumentuose pasitaiko įvairiausių klaidų, neįtikėtinų nesąmonių, ypač kai kalbama apie dokumentuose nurodomą asmenų amžių. Visada reikia padaryti analizę, skaičiavimus. Kad ir genealogiją norint padaryti yra reikalingas suvokimas, kaip nuosekliai per gimimų, santuokų, mirčių įrašus eiti vis į ankstesnius laikus.
Kokius iššūkius archyvui kelia dokumentų skaitmeninimas? Kaip įsivaizduojate archyvo vaidmenį ateityje?
Archyvo fondai yra didžiuliai. Tam, kad visi archyvo dokumentai būtų suskaitmeninti – reikia itin didelių pastangų. Net jei ateityje bus viskas suskaitmeninta – negali kiekvienas žmogus būti archyvo ekspertas. Reikia žmonių pagalbos tam, kad susigaudytum, kaip veikia paieška archyvo fonduose ir apyrašuose. Tačiau šiek tiek tolimesnėje ateityje archyvo darbuotojų galbūt gali ir nebeprireikti - šitaip sparčiai vystantis technologinei pažangai, visagalis dirbtinis intelektas surinks ir pateiks visą reikalingą informaciją. Manyčiau, kad ateityje keisis ir archyvo paskirtis – galbūt labiau bus einama viešinimo, edukacijų, parodų linkme.
Ką, remdamasi savo ilgamete patirtimi, norėtumėte palinkėti archyvo kolektyvui?
Labai didelės įtakos darbo našumui turi kolektyve vyraujanti atmosfera, draugiškumas ir savitarpio pagalba. Tai, ką tu žinai – yra vertinga ir svarbu dalintis su kitais. Tavo žinios kolegą gali nukreipti tinkama linkme ar padėti sutaupyti brangaus laiko informacijos paieškose. Ir dar – archyve nėra nereikšmingų darbų. Nesvarbu, ar tai parodos rengimas, ar paprasčiausias bylų lapų numeravimas – viskas, net ir mažiausiai pastebimi darbai, prisideda prie mūsų paveldo išsaugojimo ir keičia archyvų įvaizdį bei visuomenės požiūrį į juos.
***
2026 m. spalio 16 d. buvo paskutinioji Rūtos Šimulės darbo Lietuvos valstybės istorijos archyve diena. Kolegoms ir Lietuvai lieka jos dideli nuveikti dokumentų saugojimo ir apskaitos darbai, pakloti pamatai beprasidedančiai Lietuvos valstybės istorijos archyvo kolekcijų didžiajai skaitmenizacijai ir transkribavimui, o svarbiausia – prisiminimas apie padorų ir garbingą žmogų. Ačiū!
Kalbino Greta Mauricaitė.
Atnaujinimo data: 2026-10-19
Taip pat skaitykite:
Tarptautinė paroda „Martynas Liudvikas Rėza“
Lietuvos archyvai tebesitęsiančiame kultūros pakilime per duomenų prizmę
Prasmingas M. K. Čiurlionio 151-ųjų metinių paminėjimas Druskininkuose
Motiejus Valančius. Gyvenimas ir veikla archyviniuose dokumentuose